Pastaraisiais metais atlikti gausūs tyrimai parodė, kad cukriniu diabetu sergantiems pacientams, vartojantiems metformino hidrochloridą, vėžys yra žymiai mažesnis. Tuo tarpu metformino hidrochloridas, palyginti su insulinu ir sulfonilkarbamidu diabeto gydymui, yra susijęs su mažesniu mirštamumu nuo vėžio. Pacientams, sergantiems plaučių vėžiu, IV stadijos plaučių vėžiu sergantiems pacientams, kuriems komplikuotas diabetas ir vartojantiems metformino hidrochlorido, išgyvenamumas žymiai pagerėjo.
Tada ar vėžiu nesergantys pacientai -gali vartoti metformino hidrochloridą, kad atitolintų tikslinį atsparumą vaistams ir pailgintų progresuojantį-laisvą išgyvenamumą (PFS) ir bendrą išgyvenamumą (OS)? Šių metų ASCO metiniame susirinkime buvo pristatyta daugybė metformino hidrochlorido tyrimų duomenų; Išsamiai paanalizuokime tyrimo rezultatus.
1. Metformino hidrochlorido ir gefitinibo derinys nepagerina PFS ar OS gydant -naivus pažengusius ne-smulkialąsteliniu plaučių vėžiu (NSLPV) sergančius pacientus, nesergančius diabetu
Ikiklinikiniai tyrimai rodo, kadmetformino hidrochloridasgali įjautrinti EGFR-TKI prieš-navikinį veiksmingumą, tačiau vis dar trūksta tvirto klinikinio tyrimo patvirtinimo. Atsižvelgdami į tai, Dapingo ligoninės mokslininkai atliko daugiacentrį, dvigubai aklą, placebu-kontroliuojamą II fazės klinikinį tyrimą, kurio išvados buvo atskleistos ASCO 2019 m.
Iš viso buvo įtraukti 224 anksčiau negydyti IIIB/IV stadijos NSŠLC pacientai, turintys EGFR- jautrinančias mutacijas ir atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: eksperimentinė grupė gavo geriamojo gefitinibo 250 mg vieną kartą per parą ir geriamojo metformino hidrochlorido 500 mg kartą per savaitę, o kontrolinė grupė kartu su placebotinib. Po dviejų savaičių metformino dozė buvo titruojama iki 1000 mg geriamojo du kartus per parą. Pirminė vertinamoji baigtis buvo 1 metų PFS dažnis; antriniai baigtys buvo PFS, OS, objektyvaus atsako dažnis (ORR) ir saugumo profiliai.
Pradinės charakteristikos buvo gerai subalansuotos tarp dviejų grupių. Tyrimo rezultatai parodė, kad 1 metų PFS dažnis eksperimentinėje grupėje buvo 41,2 %, palyginti su 42,9 % kontrolinėje grupėje, be statistiškai reikšmingo skirtumo (P=0.6268). Pridėjus metformino hidrochlorido, vidutinė PFS (10,3 mėn., palyginti su . 11.4 mėn.), OS mediana (22,0 mėn., palyginti su . 27.5 mėn.) ar ORR (66,0% palyginti su . 66.7%) nepagerėjo. Visose pogrupių analizėse nepastebėta jokios naudos išgyvenimui, susijusią su metformino deriniu. Viduriavimo dažnis buvo didesnis eksperimentinėje grupėje (78,38 %, palyginti su . 43.24%), o kiti nepageidaujami reiškiniai buvo panašūs tarp grupių.
Atitinkamai tyrėjai padarė išvadą, kad kartu vartojamas metformino hidrochloridas nepagerina klinikinių baigčių pacientams, sergantiems progresavusiu NSŠPV, sergančių EGFR-sensibilizuojančiomis mutacijomis ir gydomiems EGFR-TKI.
2. Metformino hidrochloridas kartu su chemoradioterapija nesuteikia naudos išgyvenimui
Kanados Juravinskio vėžio centro profesoriaus Theodoros Tsakiridis vadovaujamas II fazės NRG{0}}LU001 tyrimas įvertino, ar metformino hidrochloridas gali padidinti galutinio kartu taikomos chemoradioterapijos veiksmingumą ne-diabetu sergantiems pacientams, kurių NSC IIIA/IIIB stadija nerezekuojama.
Nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. 170 tinkamų pacientų buvo atsitiktinai suskirstyti santykiu 1:1. Kontrolinei grupei kartu su krūtinės ląstos radioterapija (60 Gy) buvo skirta karboplatina ir paklitakselis, po to buvo taikoma konsolidacinė karboplatina{7}}paklitakselio chemoterapija. Eksperimentinė grupė taikė identišką chemoterapijos režimą ir metformino hidrochlorido 2000 mg per parą per chemoterapijos ciklus.
Tyrimo duomenys atskleidė 60,4% ir 40,1% 1 metų ir 2 metų PFS dažnį kontrolinėje grupėje, palyginti su 51,3% ir 34,5% metformino grupėje, be statistinio atskyrimo. 2 metų OS rodikliai buvo beveik vienodi visose grupėse: 65,4 % (kontrolė) ir . 64.9 % (metforminas).
Nepaisant priimtino metformino toleravimo, kai jis buvo derinamas su galutine kartu taikoma chemoradioterapija lokaliai pažengusiam NSŠPV, metformino hidrochloridas nepailgino PFS ar OS, nepakeitė vietinio pasikartojimo ar tolimų metastazių dažnio.
3. Metformino hidrochloridas nesuteikia jokios klinikinės naudos pacientams, sergantiems prostatos vėžiu
Perspektyvaus daugiacentrio atsitiktinių imčių II fazės tyrimo TAXOMET metu docetakselis ir metformino hidrochloridas buvo lyginamas su docetakseliu ir placebu pacientams, sergantiems metastazavusiu kastracijai -atspariu prostatos vėžiu (mCRPC). Pirminė vertinamoji baigtis buvo PSA atsako dažnis (50 % arba didesnis PSA sumažėjimas); antriniai galutiniai taškai apėmė ORR, PFS, OS, metformino saugumą ir gyvenimo kokybę (QoL). Iš viso buvo įdarbinti devyniasdešimt-devyni pacientai. Nenustatyta jokių skirtumų tarp grupių: PSA atsako dažnis siekė 72 %, o ORR – 28 % abiejose grupėse. Klinikinė / biologinė PFS mediana buvo 7,3 mėnesio (metformino grupėje), palyginti su 5,8 mėnesio (placebo grupėje, P=0.848), o vidutinė OS buvo 24,2 mėnesio ir . 19.7 mėnesių (P=0.53). Kalbant apie nepageidaujamus reiškinius, metformino grupėje viduriavimas buvo dažnesnis (70 %, palyginti su . 50%, P=0.072), pranešta apie keletą 3–4 laipsnio epizodų; visi kiti toksiniai poveikiai grupėse buvo lygiaverčiai. QLQ-C30 balai, surinkti gydymo metu, neparodė gyvenimo kokybės skirtumų. TAXOMET tyrimas patvirtino, kad metformino hidrochlorido pridėjimas neduoda apčiuopiamos klinikinės naudos šiai pacientų grupei.
Išsami santrauka ir papildoma diskusija
Visi pirmiau minėti tyrimai rodo, kad diabetu sergantiems vėžiu sergantiems pacientams gali būti naudinga metforminas kartu su tikslinėmis medžiagomis, nes daugybė tyrimų patvirtino jo priešnavikinį aktyvumą{0}}šioje populiacijoje. Tačiau nuoseklūs įrodymai rodo, kad cukriniu diabetu nesergantys vėžiu sergantys pacientai negali išgyventi taikant monoterapiją metforminu arba kombinuotus režimus.
Pažymėtina, kad nors pirmiau minėti tyrimai paneigia terapinę naudąmetformino hidrochloridasNe{0}}diabetu sergantiems vėžiu sergantiems pacientams tęsiami išsamūs tyrimai, kuriais tiriami jo anti-navikiniai mechanizmai. Pavyzdžiui, III fazės klinikinis tyrimas patvirtino tam tikrą metformino hidrochlorido priešvėžinį veiksmingumą ne-diabetu sergantiems storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams. Metforminas kartu su hemo slopina trigubų-neigiamų krūties vėžio ląstelių dauginimąsi; metforminas ardo PD-L1, kad pakeistų naviko-supresuotą imuninę sistemą ir sustiprintų prieš{10}}navikinį imuninį atsaką.
Neseniai Sičuano universiteto Vakarų Kinijos stomatologijos mokykloje atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad metformino hidrochloridas pašalina galvos ir kaklo vėžį sukeliančių ląstelių kamieninių ląstelių savybes ir blokuoja jų piktybinę transformaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad pastaraisiais metais atlikta daugybė mechanistinių metformino priešvėžinio poveikio{0}}tyrimų, tačiau vieningos klinikinės išvados lieka sunkiai pasiekiamos. Todėl klinikiniai vaistai turi teikti pirmenybę individualiam pacientų valdymui, ypač skiriant vaistus, vadinamus „stebuklingais vaistais“.
